BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

rusai, kinai ir nesusipratimai su jais…


Labas
vakaras. Šiandien papasakosiu apie taip kaip Merfio
dėsniai vis tik veikia. Pirma, apie mano finansų matematikos seminarų vadovą.
Mums universitete paskaitas veda visokie daktarai ir profesoriai. O seminarus
veda doktorantai arba magistrantai. Taigi šią savaitę nueinu aš į f.
Matematikos seminarą, ir žiūriu, kad jo vedėjas-kinas. Kažkoks jis man matytas
pasirodė…aj bet visi tiek kinai panašūs tai aš ir nekvaršinau sau galvos.
Viso seminaro metu mes užsislėpę iš jo kikenom. Nes jis pastoviai gėrė iš savo
plastmasinio termosėlio arbatą, kosčiojo ir šiaip atrodė kaip koks lopas- balti
marškiniai, vos ne iki pažastų užtrauktos kostiuminės kelnės (be kanto) juodi
batai ir baltos kojinės. Man tas peršviečiamas arbatos termosėlis su visokiom
įdomiom plaukiojančiom arbatžolėm- ne naujiena. Kinijoje visi tampydavosi po
tokį. Bet Anglijoje nelabai kas taip daro. Tai visi studentai vietoj to, kad
žiūrėtų į lentą, žiūrėjo kaip ten tos arbatžolės drumsčiasi ir teliuskuojasi.
Anglai padarė išvadą kad tai magiškų grybų eleksyras suteikiantis nenusakomų
galių matematikai. Kitos dienos vakare, jau gulėjau lovoje ir galvojau visokius
dalykus. Ir iš niekur nieko pokšt-prisiminiau, kur aš ankščiau mačiau tą kiną
iš seminaro. Ogi kai pirmą savaitę su Marium ieškojom buto laikinai glaudėmės
pas kitą lietuvį, kuris čia studijuoja architektūrą. To architekto
kaimynas  buvo kinas. Ir jis apie dešimtą
valandą ateidavo skųstis, kad mes per garsiai kalbam. Tai turėdavom kalbėti
pašnibždom. Kažkada aš jį buvau susitikusi koridoriuje ir bandžiau pakalbinti,
bet jis į mane pasižiūrėjo kaip į idiotę ir absoliučiai ignoravo. Galiausiai
architektui po durimis pakišo ilgą laišką, kaip mes jam trukdome ir kad jis
labai jautrus ir turi nervų sistemos sutrikimą ir t.t. taigi neurotikas architekto
kaimynas kinas ir mano finansų matematikos tutorius vienas ir tas pats žmogus.
Kai pagalvoju nelengvas semestras jo laukia ir mūsų krizenimai nebus jam į
sveikatą…bet bent jau termosėlio nesitampytų į seminarus….

Dar papasakosiu apie vieną tokį Lietuvos rusą.
Mes nebendraujame, bet aš jį žinau. Ir pastoviai netyčia susitinku tai gatvėje,
tai bibliotekoje… Jis čia kažkokią mandrą specialybę susijusią su fizika
studijuoja. Parašyčiau ir jo vardą su pavarde (nes iš jo vardo ir pavardės
susideda riebus rusiškas keiksmažodis, kas man atrodo labai juokinga) bet
bijau, kad būtų labai neetiška…. žodžiu jį reikia pamatyti. Jis irgi, kaip
tas kinas, nešioja juodas, kanto nemačiusias, potrumpes kostiumines kelnes. Jo
plaukai tokie pakulų spalvos, poilgiai, retai plaunami ir per vidurį
sklastymas. Ir lyg ir taip būtų maža to plaukuotumo- dar turi barzdelę ir
ūselius. Kiek pamenu iš istorijos vadovėlio tai tas lietuvos rusas kaip iš
akies trauktas Rasputinas. Vieną eilinį kartą mes su Indre eidamos oxfordo
gatve susitikome jį. Indre ėmė ir pasisveikino su
juo. Negana to dar ir užkalbino. Sako: „so do you speak lithuanian a bit?“ o
jis jai: „y nie a byt, aš vylnėtis gy“. Vos susitramdžiau nepradėjusi juoktis
ir nusitempiau Indrę toliau, kad neduok die mūsų nieks nepamatytų su Rasputinu
šnekučiuojantis. Žinau, jog negražu taip elgtis ir kaskart jį susitikus
apsimesti nepažįstant, negražu juoktis ir apkalbinėti. Tikriausiai aš neturiu
net pusės tiek smegenų, kiek turi jis, bet cituojant mano management in society
dėstytoją „Fuck or be fucked“…


Šiandien kaip tik valentino diena. Tai ta
proga nusprendžiau pasislėpti. Nuo gėjų. Ir geriausią vietą tam sugalvojau
biblioteką. Pratūnojau aš ten ir prasimokiau kokias septynias valandas ir
smalsumas išgynė į miestą. Įdomu buvo pasižiūrėti ar daug žmonių, ar restoranai
pasipuošę ir pan. įsikišau ausines į ausis, visu garsu užsileidau savo
prancūziškų popart dainų ir pasileidau centro link. Kuo arčiau Dean‘s gate‘o
(parduotuvių ir restoranų rajonas) tuo daugiau aplinkui vaikščiojo porelių.
Patebėjau, kad kuo gražesnė mergina- tuo baisesnis vyras, ir kuo gražesnis
vyras- tuo baisesnė mergina. Šiaip visi buvo pasipuošę ir prisikvėpinę, atrodė,
jog visas miestas kvepia. Įdomus dalykas tas, kad anglės, jei eina
vakarieniauti ar į klubą, apsirengia kokteilines sukneles, apsimauna
aukštakulnius žudikus ir nesideda jokio palto ar striukės. Va taip va ir
žygiuoja vasario mėnesį gatvėm. Man tai protu nesuvokiama. Aš mirčiau iš
šalčio, o jos ir eina ir vargo nemato. Visi užsieniečiai stebisi. Dar šįvakar
sutikau pusamžių moteriškių būrelį apsirengusių ir prisidažiusių kaip raganos.
Tikriausiai į vyrų medžioklę patraukė. Sunkūs laikai visiems. Visų geresnių
restoranų langai buvo išpuošti širdimis, o viduje nesimatė nei vieno laisvo
staliuko. Pro šalį vis praskubėdavo koks vyras su gelių puokšte ar dovanų
maišeliu. Taip aš sau koja už kojos ėjau gatvėmis, klausiausi prancūziškų dainų
ir stebėjau gražų miestą. Beeidama namo nusprendžiau, kad jei jau meilės diena,
tai ir aš pasižadėsiu save mylėti labiau. Ilgiau miegosiu, daugiau skaitysiu
sau įdomių knygų, išbrauksiu šokoladą iš sąrašo „Blogis“, dažniau eisiu taip
sakant tūsintis, dažniau nešiosiu sukneles ir kai kadanors gausiu atlyginimą
būtinai nueisiu pasidaryti manikiūro. Gerai nusiteikusi ir stebuklingu būdu
pakeliui nesutikusi nei vieno gėjaus grįžau namo. Taigi šiandien daugiau
nebesimokysiu. Einu į dušą o paskui prieš užmiegant paskaitysiu tą knygą, kurią
pirkau blusų turguje ir pasiklausysiu bob‘o Crosby‘io. Labanaktis.

 

XXX

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. va taip ir buna su tuo mazu pasauliu - krizeni krizeni is durneliu, o zie ten koks buves kaimynas ar kas ((: pavojinga (bet tikrai juokingas bichas)

    man labai patiko tavo puikios isvados valentino proga (:

Rašyti komentarą