BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mes ir vel pas mus


Tiesioginė transliacija iš mano svetainės. Foninė muzika-Jack Johnson+prancūziškos
baladės.

Ilgai jau nerašiau. Bet gyvenimas virė, o mano
pačios nuotaikos buvo tai linksmos ir pakylėtos, tai visiškai pilkos ir
depresinės. Kaip amerikietiškieji kalneliai. Daug visko nutiko. Įsibėgėjo mano
kaip valytojos darbas. Prasidėjo pavasaris. Buvau gulbių ežere. Visiškas
nusivylimas. Kažko ten trūko. Dar buvau Ispanijos ir lotynų Amerikos filmų
festivalyje. Dar mačiau vudžio aleno vicky, christina, Barselona, new york
stories ir melinda ir melinda. Sugraužiau keletą knygų (nors ir kaip gaila, ne
su mokslais susijusių) ir dar tebegraužiu Murakamio sputnic sweetheart. Ir jau
laukia windup bird chronicles (iš esmės, man pačiai kartais atrodo, kad aš esu
murakamio knygos herojė). Namie organizavom cooking night ir prikepėm varškės
apkepų. Dar mano viena iš geriausių draugių- Vida mane aplankė. Tada turėjom
svečių iš Ispanijos. Bet apie viską iš eilės.

 

Pirmiausia apie darbą. Valytojamimas ir
krūviai įsibėgėjo labai pamažu. Buvau netgi supanikavusi, kad nieko gero čia
nebus. Todėl buvau surengusi dar vieną turą Mančesterio
kavinės-barai-restoranai. Dabar gal jau visus esu aplankiusi. Darbo taip ir
neradau, bet… Kai turėsiu pinigų, žinosiu kur eiti, viskas aplankyta ir patikrinta.
Ir miestą daug geriau pažinau. Pavyzdžiui radau tokią raganystės ir Voodoo
įnagių parduotuvytę, tada tokią nenusakomą parduotuvę-kavinę pavadinimu
Oklahoma. Ten pardavinėja visokias keistenybes. Pavyzdžiui gali nusipirkti maža
plastikinį gėjų, kuris įdėjus į stiklinę užauga šešis kartus. Vėmalų skonio
kramtuškės, gėlėtų kastuvėlių ir dar visokių dalykų, kurių net nežinojau esant
išrastų… pora meno galerijų, vintage drabužių parduotuvę, daugybę socond
handinių knygų ir įrašų parduotuvyčių. Keletą sex-shopų. Keletą užslėptų meno
galerijų ir šlamšto parduotuvyčių. Dar radau grindinio plytelę, kurioje buvo
akmenukais išdėliotos visokios eilėraščių frazės. Pamačiau kitokį Mančesterį.
Dabar jau turiu savo mėgstamiausių slaptų vietelių!!! Bet grįštame prie
valytojamino. Visai man patinka tvarkytis ir valytis.
Ir darbas ir sportas. Ir buto šeimininkų
praktiškai niekada nematau.
Ateinu. Padarau savo darba ir išeinu. Praeitą savaitę turėjau tikrai
daug darbo. Dirbau net 23,5 valandas per savait
ę. Neblogas
biznis. Viena nekilnojamo turto agentė, kurios butą valiau, pasiėmė mano
telefoną ir paklausė ar negalėtume „susitarti“ ir gal aš ne kaip „Blank
Cleaning“ darbuotoja kartais ateičiau išvalyti jos nuonojamų butų. Ji sakė, man
mokės trečdaliu daugiau nei agentūra. Aišku, kad sutikau. Turiu keletą pastovių
klientų, kurių butus turiu valyti kiekvieną savaitę. Vienas yra toks italas
pseudonimu viagrininkas. Todėl, kad aną syk valydama, ant mikrobangės pamačiau
viagros tablečių. Šiaip mano darbdaviai ir klientai labai pakinti mano darbu.
Patampu super valytoja. Ir apie mano super sugebėjimus pasklido gandas.
Pavyzdžiui šiandien Yuki (mano bosės vardas) sako: „ketvirtadienį, nebevalysi
xxx buto. Bet valysi kitą. Ten valydavosi kita valytoja. Bet šeimininkui
netiko. Tada buvau nusiuntusi antrą valytoją. Bet ir ji netiko. Galiausiai pati
valiau tą butą. Bet ir vėl jam netiko. Jis yra Mike (viagrininkas. Aut.
Pastaba) draugas. Ir Mike jam papasakojo apie tave. Dabar jis reikalauja, kad
tu valytum jo butą. Aš jam aiškinau, kad tu fully booked. Bet jis reikalavo.
Taigi pasižiūrėsim, kaip tau seksis“. Nieko sau atsakomybė… man net baisu…
Yuki man patarė mesti studijas ir pilnu etatu dirbti valytoja. Aj  dar buvo pokštas. Aną syk turėjau susitikti
su Yuki mieste. Ji turėjo mane nuvežti į vietą kur turėjau valyti. Laukiu
laukiu. Pamačiau jos mašiną, pribėgau, atidariau duris. Jau žiojausi sakyti
labas…tik žiūriu ten sėdi visai ne yuki. O kita moteriškė. Ji į žiūri į mane
išsigandusi…. O man visai net į galvą neatėjo, kad mašinos markė tai ne ta.
Tik spalva tokia pati.  Paraudonavau,
atsiprašiau ir uždariau dureles… apsidairiau ar niekas nepamatė ir
nusprendžiau niekam nepasakoti apie šį nuotykį.

Na bet ir kokia super valytoja bebūčiau šią
savaitė man nusimato gal tik dešimt valandų. Kaip nors išgyvensiu…

Dar truputėlį apie mūsų cooking night. Buvo
smagu. Nors ir iš keturiasdešimt kviestų žmonių pusė neatėjo, vis tiek buvo
super. Su Marium pagaminome plakatą ir pakabinome prie lauko durų. Ten buvo
parašytą, kad mūsų butas dabar vadinasi „magic Fork. All you can eat buffet.“ Geriausias
dalykas tas, kad susipažinau su tokiu airiu. Kuris yra dailininkas. Jis netgi
pardavinėja savo paveikslus. Labai įdomus žmogus. Labai išvaizdus, malonus ir
protingas. Ir…žinoma gėjus. Kad kur velniai
!!!

Dar vienai parai į svečius buvo atvažiavusi
mano mieloji Vida. Ji mokosi ir gyvena dabar Breste, Prancūzijoje. Jatus kaip
buvo gera. Neapsakomas jausmas, kai sutinki tikrą draugą, kurio ilgai nematei.
Ir su kuriuo tau labai gera. Gėrėm vyną, valgėm mano keptas bandeles ir
gyvenimas buvo gražus.

Dar buvom Ispanijos ir lotynų Amerikos kino
festivalio atidaryme. Žiūrėjom argentiniečių filmą the empty nest. Tikrai labai
neblogas. Tada ėjom į atidarymo vakarėlį. Prisigėrėm vyno ir prisivalgėm
desertinių pyragėlių su braškėmis ir mėlynėmis. Padavėja nešiojusi užkandžius
pastebėjo, kad Marius….kaip čia pasakius… labai keen on cakes…tai atnešė
jam atskirą lėkštutę ir sukrovė visus likusius pyragėlius. Buvo tikrai smagu.
Geras filmas, pusėtinas vynas, daug pyragėlių ir latino dvasia aplinkui. Paskui
kitom dienom aš su savo grupioke čeke buvom nuėję į dar porą filmų. Be galo
patiko. Ne koks tai Džeimsas bondas čią.

Dar pas mus buvo apsistojusios dvi Mariaus
draugės ispanės. Isa ir Marija. Jos pernai čia studijavo pagal erazmusą. Tai
šiemet sugrįžo vėl aplankyti savo studijų miesto. Su jomis vieną vakarą ėjome į
salsos klubą pavadinimu kopakabana. Kaip paplūdimio Brazilijoje. Kadangi kadais
su Marium šokom tam pačiam sportinių šokių klube, tai mum labai smagu pasimaivyti
ir pašokti kokį džaivą. Su visais įmantriais šuoliukais ir suktukais. Aš jau
įsivažiavau. Dariau savo mėgstamiausią šuoliuką, tik žiūriu mano batas skrendą.
Per visą aikštelę vos ne. Nusileido prie baro. Nebūčiau aš. Daugiau tą vakarą
nešokinėjau. Bet kad  kompensuočiau šuoliukus,
labai maskatavausi rankom. Ir netyčia trenkiau ispanei per galvą. Paskui ji man
sakė: „i see you are very passionate dancer…“. bet čia dar ne blogiausia.
Pakvietė mane vienas vaikinas šokti. Tokia linksma salsa grojo. Kadangi tam
klube žmonės eina ne poros ieškoti, bet šokti, tai aš nieko negalvodama ir per
daug nežiūrėdama į tą vaikiną sutikau su juo pašokti. Šokam šokam mes. Nu jis
toks pusėtinas šokėjas. Nei labai geras nei labai blogas. Jis man sako: „tu man
labai matyta. Esu tikras, kad tave pažįstu“. Aš galvoju sau: taip taip,
sugalvok kaiką originaliau. Bet pasirodo, jis mane tikrai pažinojo…. jei
prisimenat pasakojau apie arabą Tesco pardavėją, kuris mane parduotuvėje
kabindavo…tai va. Ten ir buvo tas pardavėjas. Kai tik tai išsiaiškinau,
atsiprašiau jo ir pasakiau, kad staiga pavargau ir nebegaliu daugiau šokti. Fui
fui fui. O marius rupūžė mirė iš juoko. Tačiau vakaras galiausiai baigėsi
gerai. Visą likusį laiką mane šokdino tikras profesionalas. Seniai jau taip
nešokau. Ir kas, kad salsa nėra mano stiprusis šokis, o merengės ir dar ten
kažkokio visai nemoku. Yra posakis, kad merginai nereikia būti tobulai šokėjai,
jai reikia tobulo šokių partnerio. Ir gražaus sijono. Pastarąją dalį pati
sugalvojau. Bet čia irgi tikra tiesa. Taigi, kaip ir minėjau, prisišokau kaip
seniai nešokusi.

Ryt tikriausiai vėl eisime ten. Labai laukiu!!!

Tai tiek
šiam kartui. Eisiu truputį pasimokyti. Nes mokslus pastaruoju metu visiškai
apleidau. Oj negerai…

Iki greito ;)

Rodyk draugams

darbo paieskos ir lietuviu mafija londone

Mes ir vėl pas mus. Ir gyvenimas verda. Ankščiau
jei kas iš draugų išvažiuodavo mokytis į užsienį įsivaizduodavau, jog jų
gyvenimas kaip nesibaigianti ekskursija. Draugai iš viso pasaulio ir vien tik
visokie smagumai. Bet pasirodo, kad didelę dalį užima visokie finaliniai,
socialiniai ir akademiniai rūpesčiai. Taigi, papasakosiu, kaip aš vakar
susiruošiau ieškoti darbo interaktyviuoju būdu. Siuntinėju siuntinėju tas savo
CV į kairę ir į dešinę. Kaip šnipštas taip šnipštas. Galiausiai išsiruošiau griebti
jautį už ragų ir eiti per Mančesterio barus ir restoranus prašyti darbo.
Prisispausdinau šūsnį CV, pasiruošiau savo geriausią šypseną ir pasileidau
gatvėmis. Pirma vieta, kur nuėjau buvo tokia bohemiška kavinė, kurioje laiks
nuo laiko vyksta visokiausi workshopai, rodomas alternatyvus kinas ir t.t.
prieinu prie vienos iš padavėjų ir prašau, kad pakviestų vadybninką.
Vadybininko nebuvo, tai aš tos padavėjos paklausiau, ar jie kartais neturi
laisvų darbo vietų. Ji paprašė mano CV. Kol aš tą CV traukiau, ji į mane
pasižiūrėjo tiriamu žvilgsniu ir sako: „by the way, where are you from?“. Aš:
„I‘m Lituanian“. Jinai pradeda juoktis ir sako: „Me too“. Aš nesuprantu, kas
čia vyksta ir sakau: „oh really?“. Jinai: „yeah“. Tik po kiek laiko pradėjome
kalbėtis lietuviškai. Jos vardas Aurėja. Tada ji sako: „Su nepriklausomybės
dien
a!!!”. Aš irgi: „SU nepriklausomybės diena!!!”. Vakar kaip tik buvo vasario 16-oji. Tai mes dar pakrizenom ir prieš išeinant ji
man sako: „o ką veiki šiandien vakare? Gal nori po mano darbo susitikti, eiti į
miestą ir pasitrankyti gatvėmis su Lietuvos vėliavėle, dar mano sesė
prisijungtų…“. Nieko jai nepažadėjau, bet pasiėmiau jos telefono numerį.
Įdomi man ta Aurėja pasirodė. Tačiau vakare, grįžusi namo po savo turnė
„Mančesterio barai ir restoranai“ neturėjau nei menkiausio noro daugiau
trankytis gatvėmis. Nei su vėliavėle nei be jos. Parašiau Aurėjai žinutę, kad
kaikada mielai su ja išgerčiau kavos. Taigi, dienos reziumė: darbas
=0, potencialūs
draugai
=1.

 

Šiandien dar buvo smagus nutikimas per management
in society seminarą. Buvo pirmasis šį semestrą ir mes dar nebuvome matę savo
tutoriaus. Ateina toks mažas riebaluotais ilgais plaukas. Iš karto matosi, kad
užsivežęs visokiom filosofijom ir sociologijom. Tai jis pasisveikino ir
paklausė, ką mes manome apie pasaitą. Pirmas pradėjo kalbėti rumunas George. O
kadangi aš visada su juo konkuruoju, tai negalėjau susilaikyti neįkišusi savo
komentaro. Manęs išklausęs tutorius paklausė mano vardo. Ir stebėtina, bet iš
pirmo karto jam pavyko jį ištarti. Tada jis manęs paklausė iš kur esu.
Pasakiau, kad lietuvė. Tada jis pasakė, kad ir jis pažįsta vieną lietuvį. Tada
padarė pauzę ir pridūrė: „he was from mafia…i met him in London. Very nice
guy. Ruthless, bet nice. I met him when i was in trouble with the bad guys. I
actually liked him very much. Now he‘s somewhere in Germany…“ Visa mano grupė
pradėjo taip žvengti, kad maniau jau niekada ir nebesustos. Nesusilaikiau ir
pasakiau: „well you have some nice friends…controversial though…“. tada jis
dar išsišiepė ir pritarė: „yeah…very controvercial…“ gera pradžia. Paskui
jis kažkaip manęs daugiausiai ir klausinėjo visko. Mūsų seminaro tema buvo
work-family conflict. Aš tikrai buvau pasiruošus, bet kai taip netikėtai
susilaukiau šitiek dėmesio kažkaip truputį susimoviau. Vienu metu kalbėjau
kalbėjau angliškai ir visiškai susimakalavau….pasiutimas…išmuša mane iš
vėžių visokie vyrai sociologai, psichologai ir filosofai…visada. Dar VU
laikais logikos ar socialinės psichologijos dėstytojas,  rasdavo būdų kaip priversti mane pačią
apsigėdinti. Kad juos kur velnias!!! Čia man ne iš kinų ir visokių debiliukų
tyčiotis…. na bet šiaip ar taip, vis tiek manau, kad palikau neblogą įspūdi
per tą seminarą. Tiesa, dar vienas pokštas… Veronika, mano grupiokė estė,
irgi yra linkusi neatsilaikyti prieš visokius sociologus ir t.t. Kadangi
mokėmės apie Marksą, Vėberį ir Durkheimą, sociologijos mokslų didžiąją trijulę,
tutorius paklausė Veronikos, kaip ji būdama estė, turint omenyje istorines
aplinkybes, žiūri į Marksą. Veronika susimėtė ir sako: „oh…i think he‘s an awesome
guy!” vėl visi pradėjo žvengti…

 

Dar su Marium sugalvojom organizuoti vakarėlį.
Tiksliau sugalvojau aš, ir kai jau buvau pakvietusi pora žmonių, vakarėlio
idėja pasidalinau su Mariumi. Tema: „cooking niht“. Bus daug žmonių iš įvairių
šalių: Malaizijos, Ispanijos, Zimbabvės, Anglijos, Rumunijos, Kipro, Brazilijos,
galbūt Čekijos ir Estijos dar, ir žinoma Lietuvos. Nusprendėme nekviesti daug
lietuvių. Tik mes su Marium ir Indrė. Kad išlaikytumėm pusiausvyrą. Taigi
kiekvienas turės atsinešti po kokį savo šalies patiekalą. Reikės pora dienų
prieš viską nieko nevalgyti…. labai noriu, kad viskas gerai pavyktų. Neveltui
studijuoju specialybę susijusią su tarptautine ekonomika ir vadybą. Tai va ir
organizuoju visokius tarptautinius vakarėlius…

 

Gal tiek šiam kartui… Reika eiti mokytis.
Teisės paskaitai belenkiek daug skaityti visko reikia, o dar ir kitos paskaitos
taip sakant demanding. Be to ir nuotaika ne pati geriausia. Vis dar neturiu
normalaus darbo…ir Helsinkio krantai atrodo vis labiau ir labiau tolsta nuo
manęs… šiandien paskambino dėl to valytojos darbo. Tai rytoj turėsiu pora
valandų kažkokį ofisą pavalyti. Viskas būtų šaunu, bet ką tik prisiminiau, kad iš
seniau buvau nusipirkusi bilietus į rusų baleto Gulbių ežerą. Viskas kaip tik
irgi vyks rytoj. Tai tikriausiai kad ten pavalius viską paknopstom lėksiu į
Manchester Opera House. Ir aš būsiu kaip gulbė balta. Nuo visokių ploviklių.
C‘est la vie. Bet vis dar tikiu, kad ateis pavasaris ir į mano kiemą.
Pageidautina finansine išraiška.

 

Rodyk draugams

rusai, kinai ir nesusipratimai su jais…


Labas
vakaras. Šiandien papasakosiu apie taip kaip Merfio
dėsniai vis tik veikia. Pirma, apie mano finansų matematikos seminarų vadovą.
Mums universitete paskaitas veda visokie daktarai ir profesoriai. O seminarus
veda doktorantai arba magistrantai. Taigi šią savaitę nueinu aš į f.
Matematikos seminarą, ir žiūriu, kad jo vedėjas-kinas. Kažkoks jis man matytas
pasirodė…aj bet visi tiek kinai panašūs tai aš ir nekvaršinau sau galvos.
Viso seminaro metu mes užsislėpę iš jo kikenom. Nes jis pastoviai gėrė iš savo
plastmasinio termosėlio arbatą, kosčiojo ir šiaip atrodė kaip koks lopas- balti
marškiniai, vos ne iki pažastų užtrauktos kostiuminės kelnės (be kanto) juodi
batai ir baltos kojinės. Man tas peršviečiamas arbatos termosėlis su visokiom
įdomiom plaukiojančiom arbatžolėm- ne naujiena. Kinijoje visi tampydavosi po
tokį. Bet Anglijoje nelabai kas taip daro. Tai visi studentai vietoj to, kad
žiūrėtų į lentą, žiūrėjo kaip ten tos arbatžolės drumsčiasi ir teliuskuojasi.
Anglai padarė išvadą kad tai magiškų grybų eleksyras suteikiantis nenusakomų
galių matematikai. Kitos dienos vakare, jau gulėjau lovoje ir galvojau visokius
dalykus. Ir iš niekur nieko pokšt-prisiminiau, kur aš ankščiau mačiau tą kiną
iš seminaro. Ogi kai pirmą savaitę su Marium ieškojom buto laikinai glaudėmės
pas kitą lietuvį, kuris čia studijuoja architektūrą. To architekto
kaimynas  buvo kinas. Ir jis apie dešimtą
valandą ateidavo skųstis, kad mes per garsiai kalbam. Tai turėdavom kalbėti
pašnibždom. Kažkada aš jį buvau susitikusi koridoriuje ir bandžiau pakalbinti,
bet jis į mane pasižiūrėjo kaip į idiotę ir absoliučiai ignoravo. Galiausiai
architektui po durimis pakišo ilgą laišką, kaip mes jam trukdome ir kad jis
labai jautrus ir turi nervų sistemos sutrikimą ir t.t. taigi neurotikas architekto
kaimynas kinas ir mano finansų matematikos tutorius vienas ir tas pats žmogus.
Kai pagalvoju nelengvas semestras jo laukia ir mūsų krizenimai nebus jam į
sveikatą…bet bent jau termosėlio nesitampytų į seminarus….

Dar papasakosiu apie vieną tokį Lietuvos rusą.
Mes nebendraujame, bet aš jį žinau. Ir pastoviai netyčia susitinku tai gatvėje,
tai bibliotekoje… Jis čia kažkokią mandrą specialybę susijusią su fizika
studijuoja. Parašyčiau ir jo vardą su pavarde (nes iš jo vardo ir pavardės
susideda riebus rusiškas keiksmažodis, kas man atrodo labai juokinga) bet
bijau, kad būtų labai neetiška…. žodžiu jį reikia pamatyti. Jis irgi, kaip
tas kinas, nešioja juodas, kanto nemačiusias, potrumpes kostiumines kelnes. Jo
plaukai tokie pakulų spalvos, poilgiai, retai plaunami ir per vidurį
sklastymas. Ir lyg ir taip būtų maža to plaukuotumo- dar turi barzdelę ir
ūselius. Kiek pamenu iš istorijos vadovėlio tai tas lietuvos rusas kaip iš
akies trauktas Rasputinas. Vieną eilinį kartą mes su Indre eidamos oxfordo
gatve susitikome jį. Indre ėmė ir pasisveikino su
juo. Negana to dar ir užkalbino. Sako: „so do you speak lithuanian a bit?“ o
jis jai: „y nie a byt, aš vylnėtis gy“. Vos susitramdžiau nepradėjusi juoktis
ir nusitempiau Indrę toliau, kad neduok die mūsų nieks nepamatytų su Rasputinu
šnekučiuojantis. Žinau, jog negražu taip elgtis ir kaskart jį susitikus
apsimesti nepažįstant, negražu juoktis ir apkalbinėti. Tikriausiai aš neturiu
net pusės tiek smegenų, kiek turi jis, bet cituojant mano management in society
dėstytoją „Fuck or be fucked“…


Šiandien kaip tik valentino diena. Tai ta
proga nusprendžiau pasislėpti. Nuo gėjų. Ir geriausią vietą tam sugalvojau
biblioteką. Pratūnojau aš ten ir prasimokiau kokias septynias valandas ir
smalsumas išgynė į miestą. Įdomu buvo pasižiūrėti ar daug žmonių, ar restoranai
pasipuošę ir pan. įsikišau ausines į ausis, visu garsu užsileidau savo
prancūziškų popart dainų ir pasileidau centro link. Kuo arčiau Dean‘s gate‘o
(parduotuvių ir restoranų rajonas) tuo daugiau aplinkui vaikščiojo porelių.
Patebėjau, kad kuo gražesnė mergina- tuo baisesnis vyras, ir kuo gražesnis
vyras- tuo baisesnė mergina. Šiaip visi buvo pasipuošę ir prisikvėpinę, atrodė,
jog visas miestas kvepia. Įdomus dalykas tas, kad anglės, jei eina
vakarieniauti ar į klubą, apsirengia kokteilines sukneles, apsimauna
aukštakulnius žudikus ir nesideda jokio palto ar striukės. Va taip va ir
žygiuoja vasario mėnesį gatvėm. Man tai protu nesuvokiama. Aš mirčiau iš
šalčio, o jos ir eina ir vargo nemato. Visi užsieniečiai stebisi. Dar šįvakar
sutikau pusamžių moteriškių būrelį apsirengusių ir prisidažiusių kaip raganos.
Tikriausiai į vyrų medžioklę patraukė. Sunkūs laikai visiems. Visų geresnių
restoranų langai buvo išpuošti širdimis, o viduje nesimatė nei vieno laisvo
staliuko. Pro šalį vis praskubėdavo koks vyras su gelių puokšte ar dovanų
maišeliu. Taip aš sau koja už kojos ėjau gatvėmis, klausiausi prancūziškų dainų
ir stebėjau gražų miestą. Beeidama namo nusprendžiau, kad jei jau meilės diena,
tai ir aš pasižadėsiu save mylėti labiau. Ilgiau miegosiu, daugiau skaitysiu
sau įdomių knygų, išbrauksiu šokoladą iš sąrašo „Blogis“, dažniau eisiu taip
sakant tūsintis, dažniau nešiosiu sukneles ir kai kadanors gausiu atlyginimą
būtinai nueisiu pasidaryti manikiūro. Gerai nusiteikusi ir stebuklingu būdu
pakeliui nesutikusi nei vieno gėjaus grįžau namo. Taigi šiandien daugiau
nebesimokysiu. Einu į dušą o paskui prieš užmiegant paskaitysiu tą knygą, kurią
pirkau blusų turguje ir pasiklausysiu bob‘o Crosby‘io. Labanaktis.

 

XXX

Rodyk draugams

oj tie gejai niekadejai…


Good evening ladies and gents. Šiandien
išreikšiu savo didelį susirūpinimą didžiosios Britanijos ateitimi. Bet prieš
tai noriu pabrėžti, kad nesu homofobikė ir netgi drįstu save vadinti
tolerantiška ir plačių pažiūrų, bet…. Taigi, kaip jau ir ankščiau minėjau,
Mančesteris- homoseksualų sostinė. Iš pradžių man buvo visai įdomu tie
išsičiustyje gėjukai ir pankės lesbietės. Džiaugiausi, kai susiradau draugą
gėjų (tarp kitko lietuvį). Buvo fabulous me and my fabulous friend and together
we were just fabulous. Nepanikavau ir kai mane klube pradėjo kabinti merginos
ir man sakyti, kad esu labai miela. Nesistebėjau gatvėje besibučiuojančiais
vaikinais. Netgi per daug nesipiktinau, kai kaikurie vaikinai su manimi
bendraudavo tik todėl, kad juos ištikrųjų domindavo Marius. Nesinervindavau kai
ne gėjų klube vis tiek būdavo daugiau gėjų nei vadinamų natūralų (suprask
heteroseksualų). Bet šį savaitgalį trūko kantrybė. Susipažinau su vienu
vaikinu, kuris buvo stilingai apsirengęs, protingai kalbėjo ir dar buvo
sportinių šokių šokėjęs, ir kai jau spėjau pagalvoti, kad visai čia nieko
partija, pasirodė, kad jis irgi gėjus. Visi jie po galais gėjai. Aplinkui kiek
akys užmato vien gėjai ir gėjai ir gėjai… pradėjau jaustis kaip nykstanti
rūšis. Kaip koks dinozauras. Ir netgi tie keli tradicinės pakraipos vaikinai
labai ne kokie. Balansas, kas mane kabino per pastarąjį semestrą: Tesco
(vietinis supermarketas) pardavėjas arabas, blusų turgaus pardavėjas arabas, forsas
be priekinio danties, už mane kokį dešimt centimetrų mažesnis rumunas, kinas,
kuriam iš burnos dvokė, lenkas trumpom kelnėm ir kokių
70 metų diedukas, kuris
man aiškino, kad esu graži ir skaisti kaip pavasario gėlelė. La mizerable. Čia
tikriausiai artėjanti Valentino diena man sužadino tokias mintis…

 

Tiesa, kai šiandien grįžau namo ir patikrinau
pašto dėžutę, visos teorijos apie homoseksualią nykstančią visuomenę išgaravo.
Vėl atėjo laiškas iš televizijos licenzijų tarnybos. Ten buvo orderis. Kad
ateis tikrinti mūsų namų, mus apklaus su policija ir kad jau pradės teisminį
tyrima ir t.t. gal vistik rytoj reikės užsiimti šituo reikalu. Bijau, kad
paskui bus nebejuokinga. Ras dar kokį slaptą kabelį mūsų bute, apie kurie mes
patys nieko neįtarėme…O paskui deportuos atgal į Lietuvą…

 

Šiandien dar
gavau emaila iš Mieko. JI ATVAŽIUOJA Į EUROPĄ
!!! Be galo nudžiugau. Aš
taip jos pasiilgau… bet ji atvažiuoja su darbo reikalais. Pabus kažkiek
Olandijoje, paskui nežinia jos kompanija ją dar į kokias Europos šalis siųs. Ir
galiausiai ji turės kelias laisvas dienas, per kurias skris į Suomiją. Po to
kai Šanchajuje neaiškiomis aplinkybėmis mirė Nikė, Suomija tapo ta šalis, kur
Mieko nori nors kiek pabūti ir netgi pagyventi. Taigi ji mane labai kviečia
atvažiuoti į Helsinkį. Ir aš darysiu viską, kad tikrai iki ten nusigaučiau. Be
galo noriu susitikti. Dar prieš kelias dienas parašė kanadietė Kristine. Ji
balandžio gale atskrenda darbo reikalais iš Šanchajaus į Londoną. Tai irgi gal
pavyks susitikti. Ir dar, Kristine draugė Suki, su kuria keliavome po Azija
irgi atskrenda iš Toronto į Anglija susitikti su giminėmis. Tai tikriausiai ir
mes pasimatysime. Koks mažas tas pasaulis. Ir šiaip Anglija gera vieta
susitikimams. Beje, čia Mančesteryje, tik kitame universitete mokosi Amandine.
Ta pati prancūzė Amandine, su kuria buvome vienoje grupėje Kinijoje. Buvau ją
pasikvietusi į svečius. Ir dar, Mančesteryje mane aplankė tas anglas Paul, su
kuriuo susipažinau Pekine ir su kuriuo valgėme keptą Pekino antį ir kaip vėliau
išaiškėjo gyvenome tam pačiam viešbutyje. Ech….

 

Taigi, kad
galėčiau nuvažiuoti į Londoną ir kad galėčiau nuskristi iki Helsinkio man
reikės labai pataupyti. O pataupyti Anglijoje sunku. Aš ir taip esu didžiausia
veltėdė ir sėdžiu tėvam ant sprando. Ačiū Dievui, kad jie tokie geri ir mane
palaiko bei išlaiko Niekaip nesugebu susirasti padoraus darbo. Bet labai
tikiuosi, kad situacija pasikeis. Dėl didelio krūvio universitete  yra labai sunku susirasti normalų darbą. Nes
paskaitų praleidinėti negaliu. O mažai vietų gali pasiūlyti lankstų grafiką.
Čia ne kaip VU, kai ir visuomeninei veiklai laiko būdavo ir dar stipendiją gaudavau.
Bet šiandien buvau vienam darbo pokalbyje. Jie ieško….ogi valytojų. Tai regis
mane priėmė, nes po pokalbio skambino ir klausė ar galėčiau penktadienį dirbti.
Valyti reikėtų ofisus ir butus. Kai pasakiau, kur gyvenu, tai pasirodė, kad
labai yra daug klientų namo kaimynystėje. Tai žodžiu ir užsidirbsiu ir su
kaimynais susipažinsiu. Laikau špygas, kad tik su šituo darbeliu viskas išdegtų
nes atlyginimas neblogas, labai lankstus grafikas ir tuo pačiu bus man sportas
su šluota skraidyti.  Be pinigų Anglijoje
smagumo mažai. Bet vis tiek, šiandien ėjau netyčia pro blusų turgų ir
parsitysiau du jazzo kompaktus. Reikės nusibausti save už išlaidumą.

 

Tai tiek šiam
kartui. Einu miegoti. ryt laukia ilga diena…

Rodyk draugams

Komunaliniai kriminalai

Šiandien papasakosiu pusiau kriminalinę istoriją apie tai, kaip mes mokame, o tiksliau turėtume mokėti komunalinius mokesčius. Taigi, aš ir mano senes geras vaikystės draugas Marius Mančesteryje nuomojamės butą. Šiaip viskas su tuo butu gerai. Išsinuomojome jį per agentūrą. O ten mums pasakė, kad sutarties laiko pabaigoje, mes turėsime pateikti kvitus už sumokėtą elektrą, vandenį ir t.t. tam, kad atgautume depozitą. Viskas regis paprasta. Tačiau bėda, niekas nežino, kas mums tiekia vandenį ir niekas nežino, kas mums tiekia elektrą. Agentūrą liepė skambinti į kažkokį ofisą kažkokiai Lizai ir davė jos numerį. Paskambinome Lizai. Jie liepė skambinti visiems elektros tiekėjams ir klausti, ar ne jie mums elektrą tiekia. O prisiskambinti elektros kompanijai yra misija neįmanoma. Paskambini, tada tau liepia spausti mygtuką 1, 2 arba 3, priklausomai, kokių poreikių turi. Suspaudai visus reikiamus mygtukus ir lauki, nes operatorės, savaime aišku, užimtos. Per telefono ragelį klausai britney spears arba Vivaldžio keturių metų laikų, priklausomai nuo kompanijos skonio. Ir lauki. Ir lauki. Operatorės užimtos ir užimtos. Rezultatas toks, kad taip niekada ir neišėjo prisiskambinti nei vienai kompanijai. Bet mes nenusiminėme. Parašėme laišką. Ir viena kompanija sutiko, kad mes pereitume prie jos plano. Apsidžiaugėme, kad pagaliau reikalas išspręstas. Tačiau po dviejų savaičių gauname laišką, kad pereiti į tą kompaniją negalime, nes senasis tiekėjas, kas jis bebūtų, neleidžia. Galų gale, Liza mums pranešė, kad elektros energiją mums tieka scotish power. Parašėme scotish power. Bet jie mums pasakė, kad ne jie mums elektrą tiekia. Na ką…tikriausiai elektra mūsų butą pasiekia mistiniu būdu. Bet kol pasiekia ir kol už ją negauname sąskaitos, tol džiaugiamės. Antra dalis. Vandens tiekėjai. Panašiai kaip ir su elektra praėjome kryžiaus kelius, kol išsiaiškinome, kas mums tiekia vandenį. O kai išsiaiškinome, pasirodė, kad mūsų bute nėra vandens skaitliukų. Todėl, neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek vandens mes išleidome… tačiau kompanija, atsižvelgdama į tai, kad mes gyvenami tik du, sutiko paskaičiuoti vidutiniškai kiek galime išnaudoti vandens ir atsiųsti sąskaitą. Pažadėjo rugsėjį… metų du tūkstantis aštuntų. Dabar jau vasaris du tūkstantis devintų… dabar mes mąstome, kad depozitas tikriausiai bus mažesnis nei metų vandens ir elektros sąskaitos, tai bala jo nematė…sakom gal kokią viešą pirtį atidaryti ar ką…vistiek nemokam nei už šilumą nei už vandenį.


Praeitą savaitę, lyg būtų maža nuotykių paaiškėjo dar vienas dalykas. Gavome laišką, kad esame įtariami nelegaliai vagią televizijos signalą. Ir kad dabar televizijos programų licenzijų išdavimo agentūra pradės tyrimą. Ir jiems visai nesvarbu, kad mes net neturime televizoriaus. Laiške parašė, kad jei turime kompiuterius arba mobiliuosius telefonus, vadinasi yra galimybė, kad vagiame televizijos signalą. Tai dabar maloniai laukiame tyrimų grupės. Visai įdomu, gal parodys kaip tą televiziją žiūrėti per kompiuterį ar mobilų…nors man įdomu ar tai įmanoma. Nes mes ir interneto namie neturime… kiaulystės dėsnis, po to, kai gavome tą laišką, paskambino Mariaus draugas ir pasiūlė atiduoti savo seną televizorių. O kitą dieną, namo požeminiame garaže dar radome kažkieno paliktą seną televizorių.


Bet mes vistik nusprendėme, kad televizoriaus ir interneto mums nereikia. Nenorime girdėti apie krizę, taip pat nenorime girdėti apie Obamą. Nenorime gaišti laiko su skypu arba msn. Ignoruojame media. Dar neskaitome laikraščių. Žodžiu gyvename kaip kokiam bunkeryje.


 


Aną syk blusų turguje sumaniau nusipirkti kokią knygą. Prieš miegą paskaityti. Išsirinkau. Prieinu prie prekeivio ir klausiu, kiek kainuoja. Jis man sako: 5,5£. Nu brangu galvoju….ir kažkaip pati nepajutau, kaip pradėjau derėtis…vis dar tas įprotis iš Kinijos. Bet nusiderėjau iki 3£. Indrė, buvusi šalia pasižiūrėjo į mane kaip į idiotę…


 


Čia neperseninusiai vieną naktį aš mokiausi iki beprotybės. Pamiegojau kokias keturias valandas ir išsiruošiau į paskaitas. Vėluodama, uždususi visa, lėkiau lėkiau. Galiausiai pasiekiau auditoriją, įeinu, o ji tuščia… nieko nesuprantu. Pasižiūriu į tvarkaraštį, nu tikrai ta auditorija… galvoju, gal paskaitos nebus…paskambinu Indrei. Visa susinervinusi klausiu, tai kas čia yra, kodėl nėra paskaitos?! O Indrė sako: „nusiramink ir pasižiūrėk į laikrodį!!! paskaita bus tik už valandos“.


Tai pasijaučiau kaip kokia Bridget Jones. Tačiau tai dar ne labiausiai apgailėtina situacija į kokią esu pakliuvusi. Prisimenu pirmą paskatų savaitę aš vėl atsidūriau tokioje situacijoje, kai beveik vėlavau į paskaitą. Įlekiu į auditoriją, o ten pilna studentų. Aš nelabai dar įsidėmėjusi savo kursiokus, tai susiradau vietą ir atsisėdau. O ta vieta buvo pirmoje eilėje per patį vidurį. Atėjo dėstytojas. Kažkoks man įtarimas, kad čia kažkas netaip. Visi turi daug užrašų visokių liniuočių, skaičiuoklių, o man pagal idėją turėjo būti organizacinės elgsenos paskaita, kaip ir nieko bendro su liniuotėm. Galiausiai paaiškėjo, kad sėdžių antrakursių finansininkų paskaitoje. Kadangi labai protingai įvairavau į pirmos eilės vidurį, negalėjau kaip niekur nieko pakilti, tada pakelti žmones, kurie sėdėjo prieš mane, ir išeiti…taigi sėdėjau antrakursių paskaitoje, paišiau sąsiuvinyje gėlytes, o tuo metu kažkur toli vyko organizacinės elgsenos paskaita….


 


Tai tiek šiam kartui. Dabar ruošiuosi eiti į vieną vakarėlį. Reikia per pirmą antro semestro savaitę išsilakstyti, nes paskui vėl prasidės juodas kalimas ir gyvenimas bibliotekoje… tai ne tik kad nebus laiko klubams, bet ir noro nebebus.


 


Jogilė


XXX (čia taip anglai pasirašo)


 

Rodyk draugams

Vol.1

Ilgai dvejojau. Tęsti man savo blogą ar ne.
Vienas dalykas rašyti jį iš Kinijos, kur gyvenimas savaime yra nesibaigiantis
nuotykis. Kitas dalykas, rašyti jį iš Anglijos, kur nuotykių gali patirti
nebent tik pub‘e arba arabų kvartale. Galiausiai apsisprendžiau rašyti. Ne dėl
to, kad neturėčiau ką veikti. O dėl to, kad galėčiau prisiminti. Tai tarsi
laiškai sau į ateitį. Esu laiminga, kad galiu pakeliauti ir pamatyti daug naujų
dalykų, gyventi naujose vietose. Taigi pasistengsiu užfiksuoti įsimintiniausias
akimirkas. Be to, blogo rašymo procesas man tarsi primena Kiniją. Kontraversišką šalį,
kuri pakeitė mano gyvenimą ir vilioja grįžti.

 

Aš čia, Mančesteryje jau nuo rugsėjo mėnesio.
Studijuoju Mančesterio universitete. Nors dar nespėjau aplankyti kitų Anglijos
miestų, manau, jog Mančesteris geriausias šalies miestas. Tai miestas pilnas
studentų, jazzo ir pogrindinės trans‘o muzikos, pilnas galerijų ir teatrų.
Miestas, kur prasidėjo industrializacija. Miestas, kurio futbolo komanda
Manchester United garsi visame pasaulyje. Anglijos gėjų sostinė. Čia sutiksi
įvairiausių keistuolių. Pavyzdžiui vieną vakarą aš sutikau Batman‘ą. Tokį
tikrą, odiniu kostiumu, kauke ir apsiaustu. Aišku, verta paminėti, kad tai
nutiko gėjų kvartale, ir visokiausi batman‘ai ten ne naujiena.

Be to Mančesteris mane pasitiko labai
draugiškai. Visą pirmąją savaitę švietė saulė ir buvo šilta. Kas kaip vėliau
įsitikinau yra didžiausia retenybė. Visų antrą, čia iškart pasijutau kaip
namie. Sava.

 

Dabar iškarto nepasakosiu, kaip viskas
klostėsi pirmąjį semestrą. Neblogai. Ką tik išsilaikiau (nors dar neaišku ar
išlaikiau) šešis egzaminus. Egzaminai man labai aktuali tema. Ir apie juos
kalbėčiau ir kalbėčiau… Jatus kaip sunku buvo. Visą mėnesį sėdėjau prie
knygų. Nepamenu, kad kada būčiau šitiek daug mokiusis. Kadangi biblioteka dirbo
24/7 kartais bibliotekoje prasėdėdavau po dvylika valandų per parą.
Universiteto kavinukės pardavėja mane jau prisimindavo. Aš ten šokoladukus vis
pirkdavau. Maniau, kad gal nors kiek laimės suteiks. Laimės gal ir nesuteike,
užtat dabar žinau visą Cadburries asortimentą.

 

Vakar laikėme paskutinį egzaminą. O vakare su
Indre (mano draugė ir vienintelė be manęs lietuvė mano kurse) ėjome į klubą
pašokti. Užkalbino mus tokie vaikinai. O man po egzaminų smegenys jau
atrofavęsi. Nors tu nušauk, nieko nesupratau angliškai. Kaip koks blokas
užsidėjo. Tie vaikinai man: „###########” aš: „ką sakot?”, jie man:
“###########”, aš vėl: “ką ką?”, jie truputį susinervinę pradėjo šaukti: “tai
sakom, gal egzaminai baigėsi ane?”, aš: “aaaaaa….taip taip…baigėsi”. Jie vėl
man: “###########?”, aš: “pakartokit dar kartą…”, jie: “iš kur tu?”, aš jiem
sakau: “iš Lietuvos….bet tai gal aš jau ir eisiu….”.
oj kaip gėda buvo. Bet
tikiuosi, kad iki pirmadienio atgausiu savo sugebėjimą komunikuoti angliškai ir
šiaip bendrauti ne su knygom ir geekais, bet su normaliais žmonėm. Ir čia jau
nebe pirmas kartas kai apsimokinus ir persimokinus apsijuokiau su anglų kalba.
Viena pažįstama mergina iš Zimbabvės šias Kalėdas šventė pas brolį, kuris yra
vedęs Lenkę. Aš jos paklausiau, kaip jai patiko Lenkiškos Kalėdos. Pasakiau,
kad ir Lietuviškos panašios. O ta zimbabvietė pasiskundė, kad jai labai keista,
kad mėsos nebuvo Kūčių vakarą. Aš irgi kad nusistebėjau, tai kaip čia mėsos
nebuvo. Keista, tikrai labai keista. Sakau, gal lenkai vis tik tada truputį
kitaip švenčia Kūčias. O paskui einant namo tik dzinkt, o tai kada gi per
krikščioniškas Kūčias būna mėsos?
! Lyg pati tą vakarą valgyčiau mėsą…

 

Gal šiam kartui ir tiek. Nes tikrai kažkaip
keistai protas po egzaminu nebeveikia. Planavau tiek daug parašyti…o dabar
regis tuščia galva…einu tada geriau pavartysiu vogue, kurį nusipirkau posesijinio
savaitgalio poilsiui. Ten daug paveiksliukų, nedaug teksto, o jei ir yra teksto
tai didelėm raidėm…bus kaip tik man.

Labanaktis, miss Jogile.

Rodyk draugams